Vėlesnioji graikų mitologija Rodo salos gyventojus vadina telchinais, kurie taip pat buvo Kretoje bei Kipre. Tai dievybės žinomos, kaip Olimpo dievų palydovai.
Žmonės Rodo saloje gyveno jau neolito amžiuje (8000 m. pr. m.e.), tačiau apie šį laikotarpį žinoma labai nedaug. 16-tame a. pr. m. e. į Rodą atsikėlė miniečiai - bronzos amžiaus civilizacija klestėjusi Kretoje.
Pasibaigus bronzos amžiui, pirmiausia buvo atnaujinti ryšiai su Kipru. Aktyvus Rodo salos apgyvendinimas prasidėjo VIII a. pr. m. e., atėjus dorėnams, kurie pastatė tris svarbius miestus: Lindą, Jalisą ir Kamirą. Šie trys miestai kartu su Kosu, Knidu ir Halikarnasu sudarė vadinamąjį dorėnų heksapolį (šešių miestų sąjungą).
Prieš atsirandant archeologijai, buvo pasakojamas mitas. Pindaro odėje sakoma, kad Rodo salą sukūrė saulės dievas Helijas kartu su nimfą Rode, o miestai pavadinti jų trijų sūnų vardais:
RODO KOLOSAS
Vienas iš septynių pasaulio stebuklų, tai 32 metrų aukščio saulės Dievo Helijo statula iš bronzos, kuri puošė Rodo uostą. Statula buvo statoma 12 metų ( 294 - 282 pr. Kr. ). Sugriauta žemės drebėjimo praėjus 150 metų.
Rhoda - tai rožinės spalvos kinrožė (Hibiscus), kuri paplitusi visoje saloje. Diodoras Sikulas (senovės Graikijos istorikas) pasakojo, kad Aktis, vienas iš Helijo ir Rodės sūnų, nuvyko į Egiptą, pastatė Heliopolį ir išmokė egiptiečius astrologijos mokslo.
431–404 m. pr. m. e. vyko karas tarp Atėnų imperijos ir Peloponeso lygos, kuriai vadovavo Sparta. 413–404 m. pr. m. e. Spartai į pagalbą atėjo Persija, skatinusi maištus Atėnams pavaldžiuose Egėjo jūros ir Jonijos miestuose, pakenkdama Atėnų imperijai ir palauždama laivyno pranašumą. Atėnų laivyno sutriuškinimas veiksmingai užbaigė Peloponeso karą ir Atėnai pasidavė.
Karas pakeitė senovės Graikijos pasaulį. Prieš karą, galingiausias Graikijos miestas Atėnai, prarado visą galią ir buvo beveik pasmerkti, o Sparta tapo stipriausia valstybe. 431–404 m. pr. m. e. Peloponeso karo metu, Rodas iš esmės liko neutralus, nors ir priklausė senovės Graikijos lygai (Delo sąjungai), miestų-valstybių konfederacijai, egzistavusiai 478–404 m. pr. m. e. vadovaujama Atėnų ir jungusi 173 narius (graikų polius).
408 m. pr. m. e. Rodo salos miestai nusprendė susivienyti. Šiaurinėje salos dalyje buvo įkurta sostinė – Rodo miestas, kurį suplanavo Atėnų architektas Hipodamas. Tačiau Peloponeso karas taip susilpnino visą Graikijos kultūrą, tad ji buvo lengvai užkariaujama ir 357 m. pr. m. e. salą užkariavo karalius Mauzolas iš Karijos (Mažosios Azijos regionas pusiasalio pietvakarinėje dalyje), o 332 m. pr. m. e. salos gyventojų džiaugsmui, Rodas tapo besiplečiančios Aleksandro Makedoniečio imperijos dalis.
Po Aleksandro mirties, jo generolai varžėsi dėl imperijos valdymo. Ptolemėjas, Seleukas ir Antigonas pasidalino imperiją. Rodas sudarė stiprius prekybinius ir kultūrinius ryšius su Ptolemėjų dinastija Aleksandrijoje, ši sąjunga kontroliavo Egėjos jūros prekybą III a. pr. m. e.
Rodo miestas tapo laivybos, prekybos ir kultūros centras, jo monetos cirkuliavo visame Viduržemio jūros regione. Sala glaudžiai bendradarbiavo su Aleksandrija ir dalinosi filosofijos, mokslo, literatūros bei retorikos mokytojais.
305 m. pr. m. e. Antigono sūnus Demetrijus apsupo Rodą, siekdamas nutraukti jo sąjungą su Egiptu. Demetrijus sukūrė net 55 metrų aukščio taraną, skirtą vartams ir ginybinėms sienoms išlaužti bei 163 tonų apgulties bokštą (heliopolį), skirtą padėti šturmo grupei pasiekti gynybinės sienos viršų. Būtent Rodo salos apgulties metu buvo panaudotas didžiausias istorijoje žinomas heliopolis. Tačiau jau po metų Antigonui teko pasiduoti ir jis pasirašė taikos sutartį, palikdamas saloje daugybę karinės įrangos. Rodo gyventojai šią įrangą pardavė ir už gautus pinigus pastatė Rodo kolosą - skulptūrą savo saulės dievui Helijui.
III a. pr. m. e. Rodo tikslas buvo išsaugoti savo nepriklausomybę ir prekybą. Jiems tai padaryti pavyko, kas ir lėmė salos nepriklausomybę.
164 m. Rodas tapo Romos sąjungininkas. Paaukojęs savo nepriklausomybę, Rodas tapo kultūros ir mokymo centru Romos kilmingiesiems. Sala ypač garsėjo savo retorikos mokytojais, tokiais kaip Hermagoras. Iš pradžių Rodas turėjo nemažai privilegijų, tačiau vėliau jas prarado dėl Romos imperijos politikų machinacijų. Senatorius Kasijus, kuris žinomas kaip vienas iš Cezario nužudymo sąmokslininkų, užėmė salą ir apiplėšė miestą, o nuo to laiko Rodas buvo mėgstama politinių tremtinių vieta. I a. į Rodo salą buvo ištremtas Romos imperatorius Tiberijus.
395 m. Rodui prasidėjo ilgasis Bizantijos - Rytų Romos imperijos periodas.
654 m. Rodas buvo okupuotas Muavijos musulmonų Omejadų pajėgų (Damasko kalifatas – antrasis arabų kalifatas, įkurtas po pranašo Mahometo mirties). Musulmonai pagrobė Rodo koloso griuvėsius. Arabai okupavo salą 674 m. puldami Konstantinopolį, tačiau jų laivynas buvo sunaikintas audrų ir graikiškos ugnies pagalba (tai degančio skysčio ginklas, galintis degti net saveikaujant su vandeniu. Ginklas naudotas Bizantijos, graikų, arabų, kinų ir mongolų. Bizantiečiai naudodavo jį jūrų mūšiuose ir manoma, kad jis buvo pagrindinė priežastimi daugelio Bizantijos imperijos pergalių. Ginklo sudėtis ir panaudojimo procesas buvo slepiami ir iki šiol nėra pilnai išaiškinti).
715 m. Bizantijos laivynas sukėlė maištą Rodo saloje, dėl to Teodosijus III tapo Bizantijos imperatoriumi.
VIII–XII a. Rodas priklausė Bizantijos imperijai ir buvo laivų statybos bei prekybos centras. Maždaug 1090 m. salą okupavo tiurkai seldžiukai (Irano valdovo dinastija), tačiau pirmojo kryžiaus žygio metu sala vėl grąžinta Bizantijos imperatoriui Aleksijui I Komninui.
1248–1250 m. Rodą okupavo Genujos respublika (valstybė Ligūrijoje, Šiaurės Italijoje).
1309 m. salą užėmė Maltos ordinas, persivadinęs ”Rodo riteriais“. Miestas buvo atstatytas ir tapo europietišku tų laikų simboliu. Būtent šiuo laikotarpiu buvo pastatyta daug žinomų monumentų, tokių kaip – Didžiojo magistro rūmai.
Naujojo miesto sienos atlaikė Egipto sultono (1444 m.) ir Mehmedo II (1480 m.) užpuolimus. Tačiau 1522 m. gruodžio mėn. Rodas pralaimėjo Osmanų imperijai, kurios kariuomenei vadovavo Suleimanas Didysis. “Rodo riteriai” išsikėlė į Maltą, o Rodas Osmanų imperijai priklausė beveik keturis šimtmečius.
Italijos-Turkijos karo metu 1912 m. Italija užėmė Rodą. Lozanos tarptautinėje konferencijoje sala kartu su visu Dodekanesu oficialiai atiteko Italijai.
Rodas, kaip ir didžioji pasaulio dalis, nukentėjo per antrąjį pasaulinį karą, o Rodo žydai buvo deportuoti ir daugelis nužudyti Aušvice. 1943 m. salą okupavo Vokietija, o 1944 m. liepos 19 d. Gestapas apsupo beveik 2000 žydų gyventojų ir siuntė juos į stovyklas. Tik apie 160 iš 600 graikijos žydų išgyveno trėmimus.
Karo pabaigoje sala galiausiai buvo atiduota britams, o 1947 m. Rodas kartu su kitomis Dodekaneso salomis oficialiai tapo Graikijos valstybės dalimi.